Viskas grįžta kita forma

01.

02.

Ežerų dukra

Gamtoje viskas juda ciklais, keičia formą, pūva, suyr, vėl susikuria ir žydi. Tik mes norime žydėti ištisus metus ir kiekvieną virsmą paverčiame klausimu, ar su mumis viskas gerai. Tekstas apie seną gamtos dažnį, kurį mūsų kūnai vis dar atpažįsta, ir apie mokymąsi priimti savo ciklus natūraliai, kaip juos priima gamta.

Kai purpurinis vakaras užklojo vasaros dangų,

Nuoga panirau į ežero vandenį. Vanduo neklausė nei nuodėmių, nei svorio, nei vardo.

Tik vėsiai apkabino lyg seniai pažinotų. Panirau į ramų smaragdinį vandenį. Plaukai rankomis apsivijo.

Atėjau nuoga su vakaro malda. Ne ieškodama, o grįždama.

Niekada po to nebuvau tokia pati. Vis nauja, vis tikresnė.

Ir stovėjau nuoga vandeny, besišypsančiu šviesiu veidu.

Pagonių mira apiplauta. Žvaigždėtu dangumi apkabinta.

2025 Liepa

Kai grožis persikelia giliau

03.

04.

Dykumos moteris

Yra toks moters žydėjimas, kuris neturi nieko bendro su jaunyste. Jis ateina vėliau, link keturiasdešimt, kai grožis po truputį nustoja būti tuo, kaip atrodai, ir tampa tuo, kaip jautiesi būdama savimi.

Kai vis mažiau savo vertę matuoji kitų žvilgsniais, amžiumi ar tuo, ar gyvenimas spėjo į kažkieno sugalvotą grafiką. Kūnas keičiasi, bet jame darosi vis gera gyventi. Balsas mažiau atsiprašo, juokas tampa garsesnis, o prieštaravimų savyje nebesinori taisyti. Gal tikrasis moters žydėjimas ir prasideda tada, kai iš noro patikti pereini į malonumą būti savimi.

Ji moteris. Ji šamanė. Dykumos madona.

Ne miražas, o metafizika, gilus virsmas, per dykumą ir kosminę būtį į sakralumą.

Pažadas atgimti. Alchemiškai ir metafiziškai. Ne kartą, o visada.

Ranka ant akmens kaip altoriaus. Ant bevardžio auksinis skarabėjus.

Ne iš pažado kam nors, o iš ištikimybės tam, ką susitiko sapne, miškuose ir žvaigždžių Saturno erdvėje.

Ji aštri stiklo šukė smėlyje. Nematoma, bet giliai pjauna. Be kraujo, iki pat kaulo. Iki pat esmės.

Smėlis pasiglemžia visą būtį. Be išėjimo – palieka tik esmių esmę. Baltą pliką kaulą.

Virsmo inkubatorius, kur nelieka nieko pašalinio.

Čia nėra nieko, ką būtų galima pagauti. Viskas teka pro pirštus smėliu.

Ji atėjo čia ne nugalėti dykumos saulės, per ją TAPTI.

Nes po dykumą niekas nevaikšto šiaip sau. Išskyrus tam pasirengusius.

2025 Gegužis

Stay tuuuuned!

© 2026. All rights reserved to 817studio.com