Drąsos

Tegul juda tik viena ranka, jei šiandien tiek norisi. Tegul kūnas būna keistas, lėtas, neritmiškas, laukinis. Gali užsimerkti. Gali sustoti. Gali vėl pradėti.

Nėra choreografijos. Nėra teisingo judesio. Nėra nieko, ką reikia padaryti gražiai. Kai muzika pradės kilti, leisk sau užimti vis daugiau vietos. Ištiesk rankas. Atsistok plačiau. Pajudėk garsiau. Leisk kūnui pasirinkti kryptį anksčiau, nei ją pasirinks galva.

Šitas šokis niekam nerodomas.
Todėl jame Tau nereikia savęs mažinti. Kai muzika pradės rimti, nesustok iš karto. Leisk judesiui pačiam mažėti, kol galiausiai liks tik kvėpavimas.

Pastovėk.

Pajusk grindis po pėdomis.
Pajusk savo kūną.

Ir prieš grįždama į dieną paklausk savęs tik vieno: kur dar savo gyvenime laukiu leidimo pajudėti?

Atsakymo rašyti nereikia. Gal drąsa prasideda ten,
kur nustoji jo laukti.

Šokio Ritualas

Drąsa ne visada atrodo kaip žingsnis pirmyn.

Kartais ji prasideda daug anksčiau – akimirką, kai po ilgo sustingimo kūnas vėl leidžia sau judėti.

Ne tam, kad kažkur nueitų.
Ne tam, kad nuo kažko pabėgtų.

Tam, kad prisimintų, jog yra gyvas.

Šiandien Tau nereikia žinoti krypties.

Užtenka pradėti judėti.

Rask vietą, kurioje kelias minutes niekas Tavęs nematys. Jei turi, uždek smilkalą. Pritemdyk šviesą. Nusiauk batus. Spausk PLAY.

Pirmą minutę nieko nedaryk. Nestenkis pagauti ritmo. Tiesiog klausyk ir pastebėk, kur muzika pirmiausia paliečia kūną.

Gal pirštus. Pečius. Klubus. Krūtinę. Kvėpavimą. O tada leisk tam judesiui tęstis.

Nešok taip, kaip moki.
Šok taip, kaip niekada nešoktum, jei kas nors žiūrėtų.